Bendrovės „Panevėžio stiklas“ vadovas Petrauskas – apie energetinę krizę, jos atneštas galimybes ir džiaugsmą dėl uždarytų fabrikų Rytuose
[vc_row][vc_column][vc_column_text]
Gintaras Petrauskas, bendrovės „Panevėžio stiklas“ generalinis direktorius © DELFI / Laimonas Jankauskas
Panevėžio pašonėje, Pramonės gatvėje, prieš beveik 60 metų buvo atidarytas Panevėžio stiklo fabrikas. Kurį laiką į fabriko patalpas įgarmėdavo tuo metu dar veikęs Siaurukas, kuriuo iš Anykščių būdavo tiekiamas smėlis. Šiandien fabrikas turi kitą vardą – AB „Panevėžio stiklas“, o prieš ketverius metus bendrovė sulaukė ir naujo generalinio direktoriaus. Juo tapo buvęs Kauno savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas. Šiandien Delfi kviečia į interviu su vienu didžiausių Panevėžio darbdavio – bendrovės „Panevėžio stiklas – vadovu.
Atvykę į bendrovę „Panevėžio stiklas“, pirmiausia sėdame kalbėtis su generaliniu direktoriumi Gintaru Petrausku. Anksčiau buvęs Kauno savivaldybės administracijos direktoriumi, o dabar jau kurį laiką dirbantis Panevėžyje, pašnekovas sako, kad tie metai, praleisti bendrovės vadovo kėdėje, buvo pilni iššūkių.
Vienas jų – energetikos krizė. Tačiau G. Petrausko balse pesimistinės gaidelės negirdėti – panašu, kad bendrovė rado būdų, kaip išsisukti iš susiklosčiusios padėties. Tiesa, bendrovės generalinis direktorius netgi vardina krizės akivaizdoje atsiradusias naujas galimybes.
Be energetinės krizės aptarėme ir kitus „Panevėžio stiklui“ svarbius aspektus – stiklo gamybos ir perdirbimo procesus, žaliavų tiekimą ir jų kainas, ambicingus ateities planus.
Galiausiai, pokalbiui pasibaigus, ėjome pasivaikščioti po gamybines bendrovės patalpas. Tokių vaizdų kasdien nepamatysi – nesuskaičiuojama gausybė ką tik pagamintos ir dar įkaitusios taros, speciali įranga ir nuo jos sklindantis karštis.
– Šį interviu norėčiau pradėti nuo jūsų. Prieš pereidamas į „Panevėžio stiklą“, jūs buvote Kauno savivaldybės administracijos direktorius. Kodėl vis tik nutarėte pasitraukti iš šių pareigų ir pereiti į privatų sektorių?
– Viešasis sektorius buvo išbandymas – tai nebuvo ta vieta, kurioje būčiau praleidęs daug metų. Vieną kadenciją praleidau administracijos vadovo pareigose, daug kas įvardina, kad tai antros pareigos po mero. Bet tai buvo įdomus darbas. Kaip netikėtai ten atsiradau, taip pakankamai tikėtai tą vietą ir palikau.
„Panevėžio stiklo“ projektas buvo jau seniau pradėtas, jau anksčiau buvau gavęs kvietimą prisijungti prie bendrovės. Reikėjo priimti vienokį ar kitokį sprendimą – arba bandyti antrą kadenciją viešajame sektoriuje, arba grįžti į privatų sektorių. Vis tik laimėjo privatus sektorius.
„Panevėžio stiklas“ © DELFI / Laimonas Jankauskas
Lapkričio 18 dieną bus ketveri metai, kaip esu generalinis direktorius, – kadencija.
– Prieš pereidamas į „Panevėžio stiklą“ sakėte, kad reikės nemažai laiko priprasti prie gamybinio sektoriaus, prie naujų pareigų. Kokie jums buvo šie ketveri metai, su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Metai tikrai nebuvo lengvi dėl kilusių iššūkių – pradedant nuo kovido, baigiant didžiausiu iššūkiu – energetine krize, nes šis sektorius yra labai imlus energetikai. Jeigu anksčiau energetika sudarydavo apie 20 procentų mūsų kaštų, tai dabar svyruoja tarp 50-60 procentų – priklausomai nuo to, kiek kurią dieną kainuoja elektra ir dujos.
Bet vėlgi, aš vadovas – smagu dirbti su gera komanda ir galime pasigirti, kad įmonės rezultatai 2019 metais buvo geri, o 2020 metais gal net puikūs.
Gintaras Petrauskas, bendrovės „Panevėžio stiklas“ generalinis direktorius © DELFI / Laimonas Jankauskas
Kovidas mus paveikė pakankamai mažai, išskyrus tai, kad dėl darbuotojų reikėdavo rasti kažkokių sprendimų – jei kažkuris darbuotojas serga, jį reikia pakeisti, o darbas pas mus nepertraukiamas – 24 valandos per parą, 7 dienos per savaitę.
– Paminėjote pandemiją, bet taip pat ir energetikos krizę. Kaip „Panevėžio stiklas“ su ja dorojasi ir ruošiasi dorotis?
– Ir dorojasi, ir ruošiasi dorotis toliau. Kaip ir visada su kiekvienu iššūkiu atsiranda ir galimybės.
Prasidėjęs karas šiek tiek apribojo rusiškos ir baltarusiškos produkcijos atkeliavimą į Europos Sąjungą ir kažkas turėjo šią problemą išspręsti. Mes ir buvome tie sprendėjai – padėjome įmonėms, kurios palaikė santykius su Rytų gamintojais, jų produkcija pakeitė mūsiškė.
Stiklo tara yra toks produktas, kurio toli nenuveši – 500 kilometrų turbūt yra tolimiausias taškas. Toliau vežant logistikos kaštai pasidaro didesni už produkto kainą, o tada tampi nekonkurencingas, nes atsiranda kitas gamintojas, kuris produkciją gali pristatyti iš arčiau.
„Panevėžio stiklas“ © DELFI / Laimonas Jankauskas
Tie energetiniai iššūkiai kartu tapo ir galimybėmis. Mes bandėme taupyti energetiką ir tam yra įvairios priemonės, pavyzdžiui, didesnis stiklo dūžio (naudotų butelių) naudojimas. Mūsų žaliava yra toks miksas: stiklo dūžis, smėlis, soda, dolomitas, yra ir kitų priemaišų. Kiek stiklo dūžio įdėsi, tiek ir išimsi, o visos kitos medžiagos lydimo metu sudega. Vadinasi, kuo daugiau dedame stiklo dūžio, tuo mažiau dega kitos medžiagos, ir tuo mažiau reikia energetikos.
Jeigu imtume 2020 metų vidurkį, naudojome apie 25 procentus stiklo dūžio, tačiau šiemet naudojame jau 55 procentus.
„Panevėžio stiklas“ per metus išleidžia netoli milijono eurų, kad padengtų CO2 taršą. Analogiškas fabrikas Rusijoje ar Baltarusijoje neišleidžia nieko, Ukrainoje taip pat. Dėl Ukrainos man gaila, nes ten fabrikų nedarbo priežastis buvo kitokia, bet dėl Rusijos ir Baltarusijos tikrai negaila – jeigu dirbtume lygiomis sąlygomis, tikrai galėtume konkuruoti. Ten dujos tiekiamos pusvelčiui, taršos mokesčio mokėti nereikia. Aišku, atlyginimai ten mažesni, bet jie nėra tokia didelė dalis, vis tik energetika pas mus sudaro visą pagrindą.
„Panevėžio stiklas“ © DELFI / Laimonas Jankauskas
Dabar, kai užsidarė rinkos iš Rytų ir kai su stiklo dūžio pagalba sumažinome energetinius kaštus, įgavome šiokią tokią konkurenciją.
Aišku, teko dvigubai kelti kainas, teko derėtis su pirkėjais, o 2021 metai buvo tragiški – jeigu per pirmus šešis mėnesius buvome kažką uždirbę, tai per likusius šešis viską pradirbome ir metus užbaigėme su 300 tūkst. eurų minusu.
– Sakykite, ką gamina „Panevėžio stiklas“ ir kokios yra gamybos apimtys?
– Mes turime dvi veiklas: viena, kuri sudaro maždaug du trečdalius bendrovės pajamų, yra stiklo tara, ir plokščio stiklo gaminiai. Taip pat gaminame paketus langams, pertvaras, grūdintus stiklus ir daugiau.
Per mėnesį pagaminame apie 10 mln. butelių ir apie 40 tūkst. kv. metrų plokščio stiklo gaminių. Dabar vienu metu galime pagaminti 16 butelių, tačiau įrangą žadame pakeisti taip, kad vienu metu pagamintume 30 butelių. Iš vienos pusės tai investicija į greitį, iš kitos – į energetiką.
Gintaras Petrauskas, bendrovės „Panevėžio stiklas“ generalinis direktorius © DELFI / Laimonas Jankauskas
Po krosnies perstatymo 2017 metais gamybos procesas turėtų nenutrūkstamai veikti 15 metų. Po to sugriausime krosnį ir pastatysime iš naujo.
– Kaip atrodo „Panevėžio stiklo“ prekybos modelis? Ar į bendrovę gali kreiptis fiziniai asmenys, ar prekiaujate tik su įmonėmis?
– Fiziniams asmenims savo gaminių neparduodame, esame didmenininkai.
Kartais į mus kreipiasi pavieniai žmonės, pavyzdžiui, smulkieji ūkininkai, kurie į stiklainius pilsto medų, bet tai nėra mūsų tikslinis klientas. Paprastai per darbo dieną turime prikrauti apie 10 sunkvežimių, kad mūsų produkcija neužsiliktų.
Mūsų bendrovėje gamyba yra nepertraukiama. Negaminti negalime, nes kaštai bus milžiniški, vadinasi, turime gaminti ir turime parduoti. O tai yra ir stiprybė, ir silpnybė – visi žino, kad negali negaminti, o jeigu turėsi problemų, vis tiek turėsi kažką parduoti.
„Panevėžio stiklas“ © DELFI / Laimonas Jankauskas
– O iš kur apsirūpinate žaliavomis?
– 90 procentų žaliavų yra lietuviškos. Stiklo dūžis dabar važiuoja iš Latvijos ir Estijos, nes ten atsirado depozito sistema. Smėlis atkeliauja iš „Anykščių kvarco“. Anksčiau, „Panevėžio stiklo“ įkūrimo laikais, dar veikė Siaurukas, kuriuo tiesiai į mūsų patalpas būdavo atgabenamas smėlis. Dabar ši žaliava atkeliauja sunkvežimiais.
– „Panevėžio stiklas“ ne tik gamina, bet ir perdirba stiklą. Kuris procesas – gamyba ar perdirbimas, yra sudėtingesnis, brangiau atsieinantis?
– Šie procesai vienas nuo kito neatskiriami – stiklo perdirbimas yra dalis stiklo žaliavos. Būtų labai sunku gaminti be antrinio stiklo, reikėtų daug kitų žaliavų, kurios lydomos sudegtų. Stiklo perdirbimas yra visapusiškai naudingas – tiek žiedinės ekonomikos atžvilgiu, tiek energetinių resursų.
– Kokie „Panevėžio stiklo“ ateities planai?
– Planuojame dideles investicijas. Vienos gamybinės linijos atnaujinimas pareikalaus 6 mln. eurų, taip pat planuojame plokščio stiklo gamybą perkelti į visiškai naujas patalpas.
[/vc_column_text][vc_gallery type=”image_grid” images=”5957,5960,5963,5966,5969,5972,5975,5978,5981,5984,5987,5990,5993,5996,5999″][/vc_column][/vc_row]